May 282009
 

DISCLAIMER: Šis įrašas tėra mano asmeninė nuomonė, ir kontora kuriuoje, aš darbuojuos, nėra kaip nors suinteresuota šiuo įrašu. Vienok, jei statytojai būtųme mes, visai galimas daiktas, kad viso šito nekritikuočiau. :)

Va praeitą kartą kai šiek tiek užsiminiau, Liutauraskarto paprašė šiek tiek plačiau aprašyti kame yra naujosios Elektrėnų dujų turbinos (400MW) nelogiškumus. Iš karto noriu pabrėžti, jog net neabejoju, jog esant kiek kitoms aplinkybėms, šito viso a nerašyčiau.

Anyway, čia va visai neseniai nuskambėjo, kad Lietuvos Elektrinė (LE) pasirašė sutartį su Ispanų Iberdrola dėl naujos 440 MW dujų turbinos statybos. Oficialiai, ši jėgainė LE vadinama devintuoju bloku (nes jau 8 turi), tačiau realiai – tai visai naujas pastatas, su visom komunikacijom ir kitais bajeriai.

Žinant Lietuvos situaciją su energetikos saugumu, toks projektas turėtų būti sveikintinas. Iš esmės, kaip ir minėjau, turbūt labai džiugiai rašyčiau apie šį projektą, tačiau pasinaudosiu proga šiek tiek pabumbėti.

Kaip teigiama, tokio tipo jėgainės yra pačios moderniausios bei jų naudingumo koeficientas siekia net iki 96%. Taip ir yra. Tačiau tik su sąlyga, kad elektrinė tiekia ne tik elektrą, bet ir šilumą. Čia atsiranda pirmasis absurdas. Tokio tipo jėgainę reikia statyti šalia didelio miesto (Vilnius, Kaunas). Buvo šnekų, kad “visai gerai būtų nutiesti šildymo trasas į Kauną ir į Vilnių”. Aha, 50 km į abu galus? Are you kidding me? Kokie šilumos nuostoliai? Dabar gauname, jog ir toliau šildome Elektrėnų marias (kurios geriausiais laikais – niekada neužšaldavo), o mes prarandame pinigus. Netgi buvo pasigirdę kalbų iš politikų, jog visa tai reiktų atšaukti (berods Zuokas buvo tarstelėjęs keletą žodžių, kad tokią jėgainę racionaliau statyti Vilniuje… O bet tačiau – projektas pajudėjo.

O projektas pajudėjo, dalinai ir dėl to, jog pirmasis konkursas buvo paskelbtas dar 2007 metais. Jo metu, kartu su EBRD (kuris administruoja Ignalinos uždarymo fondo lėšas) buvo paskelbtos, jei taip galima išsireikšti – debilavotos konkurso ir projekto įgyvendinimo sąlygos. Viena iš rimtesnių nesąmonių – jei rangovas įsipareigojo suinstaliuoti 400 MW bloką, tačiau, dėl kažkokių objektyvių priežasčių nepasiekia šios galios, užsakovas turi teisę reikalauti, kad rangovas viską demontuotų, nugriautų visus pastatus – ir užsėtų žolytę – taip kaip buvo. Kiek žinau, pagrindinės tokios įrangos gamintojos: Siemens, Alstom ir kiti – arba atsisakė dalyvauti konkurse, arba pateikė tik biudžetinį pasiūlymą. Aišku, ne vien dėl šitos dalies, bet anyway – tai labai puikiai iliustruoja, jog konkurso sąlygos, švelniai tariant – neatitinkančios rinkos sąlygų, kadangi tokio tipo turbinų užsakymų, tarkime Alstom, turi grubiai – 3 metams į priekį. Esant “pardavėjo rinkai” tokios konkurso sąlygos atrodo gana absurdiškai. Tuo metu, kai pirmasis konkursas neįvyko (jame Iberdrola nedalyvavo. Dalyviai buvo Alstom su biudžetiniu pasiūlymu ir SNC Lavalin su ~80 MEUR didesne kaina), po kažkurio laiko buvo paskelbtas antrasis konkursas. Jame vėlgi – tos pačios nesąmonės… Šiuo atveju, konkursas buvo dar labiau stumiamas, o sąlygos – nekažką ir pasikeitė. Na, ok, Iberdrola sutiko su tokiomis sąlygomis. Bet čia iškyla kitas BET. Ar tikrai reikėjo taip smarkiai stumti šį projektą lošiant “nepriklausomybės” korta? Ne.

Vėlavimai. Jei pasižiūrėti į neseną kolegų kaimynų Latvių patirtį, Iberdrola, statydama tokio tipo Dujų turbiną Rygoje, gana smarkiai vėlavo su terminais. Kažkas – apie metelius, kitus. Žinant esamą situaciją su mūsų energetiniu saugumu, žinant kad jau šiemet paspausim “tą mygtuką Ignalinoje”, toks vėlavimas yra nedovanotinas. Čia, jau kaip sakoma – laikas parodys. Tačiau reiktų prisiminti, jog pagal sutartį, ši turbina turi pradėti suktis jau 2012 metais. Reiškias – 3 metai tokio projekto įgyvendinimui. Žinant kad Subrangovai tokiems darbams vienaip ar kitaip – tos pačios kelios Lietuviškos įmonės su kuriomis teko dirbti šiek tiek anksčiau – turbina veiks, pačiu geriausiu atveju, 2014 metais. Atvirai pasakius – čia tokios labai jau optimistinės prognozės. Va čia jau bus įdomu – kaip bus uždarius Ignaliną? LE turi pakankamai galingumų. Tačiau… Technika tai sena. Ir ne pati ekonomiškiausia.

Pinigų klausimas. Skelbiant pirmąjį, o paskui ir antrąjį konkursus, mums iškilo klausimas – ar tikrai LE turės pakankamai pinigų projekto įgyvendinimui. Aišku, dalį pinigų įsipareigojo skirti EBRD, tačiau LE pati turi pasiimti kažkas tai apie 280+MLTL paskolą. Iki to laiko, kiek pamenu, buvo gauta sindikuota kelių bankų paskola. Bėda tame, kad paskola buvo paimta 2007 metų tokio tipo jėgainių kainomis (~280 MEUR). O bet tačiau, pasirašyta sutartis, kurios vertė yra 328 MEUR. Šiek tiek trūksta? Pasižiūrėsim kaip čia bus su tais pinigėliais…

Kitas klausimas – pinigų perkėlimas iš vieno projekto į kitą. 2005 metais EBRD skyrė daug milijonų tam, kad LE modernizuotų ESAMUS blokus, juos atnaujindami ir “datempdami” iki ES ekologinių standartų. 2005 metais buvo pasirašyta sutartis dėl filtų statymo 5, 6, 7, 8 blokams. Dėl tam tikrų biurokratinių trugdžių (penkiamečiai ES planai, finansų skyrimai penkmečiams bla bla bla), projektas buvo perskeltas į dvi dalis. Viena dalis įvykdyta, o vat antra dalis… O antros dalies pinigai buvo perkelti iš aplinkosaugos – į dujų turbiną. Aišku, galima sakyti, jog “o kas gi čia tokio”? Tačiau dalykas tame, kad EBRD Ignalinos uždarymo fondo lėšos, iš esmės gali būti naudojamos tik aplinkosauginiams projektams. Tuo tarpu Dujų Durbina – grynai komercinis projektas. Buvo daug kalbų, kad toks lėšų perskirstymas – negalimas.. Tačiau įvyko kaip įvyko. Už tai dabar LE 5 ir 6 blokai yra be nusierinimo. O jie veiks dar kaip minimum gerą desėtką metų.

Dar vienas dalykas kurį galima pakritikuoti – vis tik mūsų energetinė nepriklausomybė. Tiek rėkiant kad Rusas užsuks kranelį, statyti dujų turbiną yra, mažų mažiausiai – kvaila. Žinant kad LE turi du 300 MW blokus su pačia geriausia rinkoje esančia nusierinimo įranga (kuri užtikrina jog deginant Gudroną, orimulsiją, sieringą mazutą ar kitą pigų “kakalą” – nusierinimo efektyvumas iki 99% ir į aplinką gali būti išmetama tik ~40-60 mg/m3 SOx, ES norma – 300), reiktų tokią įrangą išnaudoti. Sieringi kurai yra “gerai” tuo, kad jie yra pigūs, juos galima atsigabenti iš kelių tiekėjų – nebūtinai Rusijos. Šitoje vietoje, realiai galima šnekėti apie Nepriklausomybę nuo rusiškų dujų. Netgi galima būtų užmerkti akis prieš prastą, net 35% tesiekiantį naudingumo koeficientą. O dabar? Turbūt ne veltui Latviai smarkiai mąsto apie naują, anglimis kūrenamą elektrinę. Šiais laikais dūmų valymo įrangos – yra, ir labai geros ir labai daug.

Kainos – vėl gi – galbūt šiek tiek neetiška kalbėti apie jas. Tarkime jos logiškos ir atspindi rinkos situaciją (O RLY?). Tačiau visi kiti konkurso dalyviai pasiūlė ženkliai aukštesnes kainas – įvertinę rizikas ir kitus dalykus. Tuo tarpu Iberdrolos kaina buvo labai žema. Ar tik nebus taip, kad projekto eigoje, ateis Ispanas pas Noreiką pakeisiantį direktorių (apskritai, keista, kaip 82 metų amžiaus amžinasis LE vadovas vis dar sugebėjo vadovauti?) ir sakys – “žinai, mes čia į projektą nebuvom tokių kelių malonių smulkmenų įtraukę, tai jei nori, mes įtrauksim, bet čia bus vienas kitas litas papildomai”. O kad taip bus – vėl gi – neabejoju. Kiek teko girdėti, tai labai aiškiai pasimatė per derybas.

Vat, čia tokie pakritikavaimai bei pamąstymai nesiveliant į smulkmenas. Galima būtų pasikapstyti ir giliau. Bet nenoriu. na, gal kada – kitą kartą.

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+Digg thisShare on RedditShare on TumblrEmail this to someoneShare on StumbleUpon