Na, jau praeitą penktadienį pargrįžau namo.
Namie viskas yra daug lengviau.
Atrodo ir gija viskas greičiau, ir skauda mažiau. Tiesa, pirmom dienom vis dar varė kosėt… O tai yra žiauru. Dabar jaučiuosi tikrai daug geriau, ir jei ne tai, kad bet ką pakėlus biškį tempia visą šoną bei raumenų skausmeliai nugarojei ir krūtinėje – tai turbūt jau būtų galima pradėti ir galvoti, kad praktiškai reabilitacija į pabaigą.
Tiesa, vis dar rytais, gulėdamas ant nugaros “jauciu kuo kvėpuoju” – rodos plaučiai brūžinasi į kokį šonkaulį. Ir aišku, rytas visada atsibundu su “pompa” – na, tas jausmas, kai bėgi ilgesnes distancijas ir neteisingai kvėpuoji…
Beprotiškai dėkoju mylimai žmonai kuri padeda stotis ant kojų.
P.S. o aš vis tiek laikausi nuomonės kad medus yra bičių vėmalai, todėl aš jo nemėgstu.
P.P.S. kodėl taip nutinka, kad visus svarbiausius viešųjų pirkimų konkursus paskelbia būtent tuo metu, kai aš esu ne ofise. Čia kad sunkiau būtų?
Naujausi komentarai