Nesu audiofilas, bet muziką mėgstu, ypač kai muzikos skambesys atitinka kainą, kurią kainuoja tas muzikos šaltinis.

Backgroundas

Tai va, vienok ausines mėgstu nuo senų senų laikų, turiu vieną menką problemą: niekaip negalėdavau patogiai ir sėkmingai naudoti į ausis įkišamų ausinių. Man jos tiesiog nesilaiko. Arba aš nelabai moku jas susigrūsti į ausis. Anyway – man jos netinka. O vat kažkokių ant ausų užmaunamų ausinių problema visada būdavo ta, kad jos pradeda spausti ausis, o kai ne kurie pigiausi modeliai – nemaloniai spaudžia ausis. Na, bent jau tokios, kokias turėjau dar būdamas biednu studentu: kažkokios tai Hecosonic ausinės šiek tiek spausdavo ausis. Bet bent jau nekrisdavo iš ausų.

Taigi, kadangi reikalas pribrendo, pradėjau žiūrėti ką čia tokio lietuviško nusipirkus. Lietuviško – turiu omenyje patį principą: pigiai ir nu jau taip nerealiai gerai, kad už šitą gerai, geriau butu tik tai, kad už tas ausines man dar damokėtų.

Taigi, aš jau pradėjau skaityti belekiek visokių apžvalgų ir apžvalgėlių, atsiliepimų ir nuomonių. Dalykas buvo tas, kad visiškai neturėjau jokio supratimo kas yra gerai, o kas yra so so. Taigi, eidavau iki belekurio shop‘o, tada susirašydavau modelius, jų kainas – ir į internetą. Nu paskui aišku, jau nebereikėjo net ir į tas pardoškes eiti, bo ten pegal related content jau rasdavau ir alternatyvų.

Žiūrėjau įvairių gamintojų įvairius and ausų dedamų ausinių modelius. Pradedant Beats by Dr. Dre (kas, imho, yra žiauuuuuuuriai overpricintas brand‘as), JVC ar Sony ir baigiant Sennehiser. Ką galėjau – tą paklausydavau. Pvz., teko išbandyti Beats’us ant stendo. Jop, bumsi gerai, groja švariai. Bet kaina… Na jau ne.

Ir štai, ieškojau ieškojau, apsistojau ties keletu modelių. Visi buvo mažiau nei 50£. Nu nes tokį limitą buvau nusistatęs, kadangi tai ką klausau (media šaltiniai), toli gražu neneša tokių, dėl kurių būtų verta pirkti kažkokį kosmosą už 500+ svarų. Nu ir taip, manau, kad net 100 svarų už ausines, pajungtas prie iPod‘o, iPhone‘o ar belekokio mp3 playerio, netgi grojančio FLAC, yra kvailystė. Nus nes kažkodėl galvoju, jog skirtumo tarp 50 ir 100 svarų kainuojančių ausinių – nelabai jau ir pajusi. Nu nes pajusti tą skirtumą gali klausydamas iš gerų šaltinių sklindantį signalą, o ne klausydamas 128 kbps empetrioškę.

Pasirinkimas ir netikėtumai

Ir tada, vieną dieną nuėjau į vietinį Tesco Extra. Nu nežinantiems – mama maxima analogas uk. Nu ir nusprendžiau prasieiti per ausinių skyrių. Pirmiausia akis užkliuvo už žiauriai biudžetinio Sennehiser HD 201 modelio. Kaina tik 24£ buvo tokia viliojanti, jog net galvojau susitaikyti su tuo visu „cheap cheap cheapish“ pojūčiu, kadangi, anot apžvalgų, pagal kainą jos groja tikrai puikiai. Ir tada akis užkliuvo už Sennheiser HD 419. Tiksliau – už kainos.

Teko anksčiau skaityti, jog HD 419 yra tikrai puikus modelis už nekosminę kainą. Kai kurie žmonės, turintys ne tik šias, bet ir daug kitokių ausinių, HD 419 modelio grojimą lygino maždaug taip „po to, kai nusipirkau HD 419, savo Beats by Dr. Dre atidaviau dukrai“. Toks palyginimas galbūt yra biassed, bet hey – nuomonę susidaryti, matyt, padeda.

Taigi, grįžau namo su kirminu galvoje. O kirminas myžčiojo ant kiekvieno smegenų kampo sakydamas – „durniau, tu, durniau, ko tu dar lauki?“. Pasijungiau internetą, nubėgau į Amazon‘ą, su mintimi, jog ten turėtų būti pigiau. Ir.. hmmmm. WTF?

www.Amazon.co.uk kainą rašo: 43£. Kažko nesuprantau? Surenku www.tesco.com, einu į tam skirtą sekciją. HD 419 kaina – 60 svarų. WHAT???? Kaip tai 60 svarų? Kodėl? Juk, berods, lentynoje buvo pigiau.

Grįžau į parduotuvę, pasitikrinu kainą: nu rimtai – 34£. Tik (nu, ok, kai kas pasakys – net) 34£, kai amazonas siūlo po 43, o paties tesco web saitas aiškina kad jos kainuoja 60. Net ebay kaina prasideda nuo 35 svarų, o paprastai varijuoja apie 40+. Nepatikėjau. Pasiėmiau jas, nužergliojau per pusę salės iki kainos skanerio. Pypt – 34£. Klausimas, ar pirkti HD 201 ar HD 419 kaip ir buvo atsakytas.

Happy me

Susimokėjau, laimingas grįžau namo, sutvarkiau mūsų Kęsto pridergtą tualetą, ir pasijungiau ausines.

OMG. OMG OMG. Negalėjau atsiklausyti. Nu kas čia dabar. Net dubstep‘e, klausantis per mobiliaką, išgirdau tokių garsų, apie kurių egzistavimą net nežinojau. Nu nebuvo anksčiau tokių garsų toje melodijoje.

Vakare, aprimus emocijoms ir paguldžius Beatričę, nusprendžiau pasibandyti tas ausines kiek detaliau. Neturiu profesionalios audio įrangos, todėl mano pastebėjimai yra kiek subjektyvūs, ir tikriausiai, audiofilui kels šypseną.

Ausines jungiau prie savo laptop‘o su integruotu garsu. Naudojau Foobar 2000 player‘į su defaultiniais nustatymais, jokio Equalizerio. Taip pat – Spotify. Lyginau su prieš tai turėtom belekokiom į ausis įkišamom ausinėm. Nu tokiom, kokios būna pridėto prie telefonų J.

Vaizdas in komfortas

Blemba, atrodo jos tikrai gerai. Nu pažiekit jūs į jas

Laidas esantis ant kairės ausinės, atrodo gal kiek plonas, bet kazkaip neatrodo kad butu trapus. Svarbiausia – nesivelia kaip kad veliasi visos be išimties į ausis kišamos… Nu tragedija su jom būna. O va čia – labai gerai.

Užsidėjęs jas ant galvos net nustebau iš netikėtumo – kaip gerai jos „guli ant ausų“. Nieko nespaudžia, ausys „įsitaiso puikiai“. Nu fantastiškai jaučiasi. Net pralaikius kelias valandas, ausys nėra nuspaustos ir viskas yra žiauriai, žiauriai gerai.

Garsai. Jie yra!1!!111111

Tik įsijungus grotuvą galvoje iš karto kirba mintis: hmmm, nuo ko pradėti?

Pirma The XX – Intro (Flac); System of a Down – Chop Suey, System of a Down – Toxicity; desertui suvalgom Hess is More – Yes Boss , Archive – Bullets, The Prodigy – Narayan, na o dasimušam su Dj Shadow – This Time (I’m Gonna Try It My Way).

Akyse pasirodo džiaugsmo, ir galbūt kažkiek sumišimo, ašaros. Nu kur, tu, muzika, buvai dingusi paskutinius keletą metų? Ta prasme – dainos girdėtos, klausytos ir nuklausytos. Bet čia netikėtai atradau naujų garsų, naujų instrumentų, subtilių niuansų ir netikėtų prieskonių. Kiek nedaug rodos reikia… 

Žemi

Nors ausinių aprašyme parašyta „Punchy Bass“, tai nereiškia, jog ausinės skirtos tik klausos neturinčiam dubstepininkui, kuriam vienintelis ausinių kriterijus yra paprastas: kuo labiau ausinės baubia ir kuo daugiau žemo – tuo jos geresnės.

Žemi tonai girdisi puikiai. Bet jie nėra viską užgožiantys. Jie yra aiškūs, bet ne per ryškūs, pabrėžia kiekvienos klausytos dainos subtilų bumbtelėjimą. Lyginti su kažkuo gal ir sunkoka, bet mano manymu, HD 419 atkuriami žemieji dažniai yra puikiai subalansuoti. Jie aiškūs, pabrėžti, bet nėra per ryškūs. Subtiliai į dešimtuką.

Vidutiniai

Girdžiu viską: vokalą, instrumentus. Vidutiniai yra išreikšti labai labai aiškiai, ryškūs, malonūs ausiai. Tam įtakos matyt turi ne perstipriai išreikšti žemi. Trumpai – vidutinių dažnių dangus.

Aukšti

Aukšti yra, jie taip pat visai aiškūs, bet svarbiausia, nėra to per sssssmarkiai išreikšššto aukšššto garso. Nu taip smarkiai per viduriuką, ten, kur ir turi būti. Galbūt, jei palyginčiau su kažkuo rimčiau, šie atrodytų kiek silpniau, o bet tačiau, man tai tikrai atradimas ir esu žiauriai patenkintas.

Kiti bajeriai

Ausinės švelniai sukinėjasi pimyn – atgal, jei taip galima išsireikšti. Turbūt todėl jos taip puikiai prisitaiko prie galvos/ausų formos. Nu tiesiog, super duper.

Plastikas taip pat yra gana kokybiškas. Ausinių pagalvėlės yra medžiaginės, todėl nesukelia prakaitavimo jausmo.

Trūkumai

Jei taip galima išsireikšti… Na, tai yra Street line ausinės, skirtos naudoti lauke/keliaujant. Todėl galbūt norėtųsi, jog pakuotėje būtų kokis tai dėklas ausinėms. Vienok, kai pagalvoji, jog jos tokiu atveju – būna ant ausų – tai to dėklo būtinybė kaip ir atkrenta.

Ausinės taip pat yra „garsios“ – lengvai praleidzia garsą į išorę, o tai reiškia, jog tyliame biure arba namie, šalia esantys žmonės gali girdėti ką tu klausaisi. Jei klausaisi garsiai, ofcoz.

Pabaigai

Rašydamas šią apžvalgą žinojau, jog tokių dalykų (apžvalgų) rašyti nelabai moku. Taip pat esu gana šališkas, bo šios ausinės man žiauriai patinka. Nepaisant to, stengiausi išlikti objektyvus ir į viską žiūrėti gana blaiviai.

Pačios ausinės taip pat nėra audiofilams skirtas produktas. Tokiems, kaip išsireiškė Darius: Crème de la Crème būtų tik Sennheiser HE 90 Orpheus.

Apie jas vienas žmogėnas internete yra išsireiškęs:

„Man teko laimė per Sennheiser HE 90 nuo pradžios iki galo išklausyti Mike Oldfield – “Tubular bells II”. To nepamiršiu niekada gyvenime.“

Bet čiau jau visai kita lyga, visai kiti ir biudžetai.

Mano asmenine nuomone, Sennheiser HD 419 išgroja kiekvieną joms išleistą pensą, ir atvirai sakant, manau jog laisvai galėtų konkuruoti su vos ne dvigubiai brangesniais modeliais.

Pavojai

Realiai, tai turėčiau pasakyti jog tėra vienas pavojus.

Išgirdęs kaip antram gyvenimui atgimsta tavo nuklausyti albumai, kaip pasikeičia ta muzika kurią tu, rodos žinojai mintinai, iškyla reali grėsmė, jog po kiek laiko pasakysiu sau, jog reikia nusipirkti kažkokį rimtesnį muzikos atkūrimo šalitinį, prie jo reiktų ir stipriako kokio nors lempinio… o tada jau baisu, jog nebematysiu gyvenimo, kol neįsigysiu Sennheiser HE 90, kainuojančių virš 30 kilo dolerių.

Kidding.

Vertinimas

Jei galiu leisti sau įvertinti šias ausines, tai joms skiriu 9.5/10. Bo visada visada bus kažkas geriau. Bet iš tikrųjų, savo kainos kategorijoje jos smarkiai, labai smarkiai artėja link idealo.

Gal bandžiau/naudojau per mažai, gal akys užpiltos rožiniu meilės rūku, bet man jos žiauriai patinka. Patinka jos ir mano Žmonai. Ir Beatričei. Patarajai – ypač.

Techninė dalis

Ausinių atkuriamas dažnis: 20 – 20000 Hz

Laido ilgis: 1.4 m viengubas OFC (Oxygen Free Cable)

Varža (Impedance): 32 Ohm

Garso slėgis (SPL): 108 dB (1kHz/1Vrms)

Bendrasis harmoninis iškraipymas (THD): <0.1% (1kHz/100dB)

Kištukas: 3.5 mm, tiesus, ala paauksuotas

Tai va. Seniai nerašiau. Soriukas. Ne dėl to kad neturėčiau ką rašyti, bet tikriausiai dėl to, kad laiko gal kažkiek striuka, o gal kažkiek įrašų nusėda pas mane Facebook’e ir Twitteryje. Tai yra baisus blogis ir mano blog’as todėl kenčia. Vargšiukas. Lotuliukas.

Ai, anyway. Taigi, praktiškai peržiemojome pirmą žiemą UK. Gana netikėtai, žiema buvo tikrai švelni. Tiesą pasakius, tokios žiemos nesitikėjome. Žinojome kad bus švelnesnė. Nu bet kad taip… Beje, vasaris ir kovo pradžia tikriausiai yra šaltesnė nei kad visas gruodis ir sausis kartu paėmus. Tai aiškinama paprastai: žiemos pradžioje vandenynas dar įšilęs, todėl ir yra šilta. O va žiemos pabaigoje jau daugiau gauname šalčio… Bet tas šaltis.. Na, apie nulį. Aš pvz. beveik kiekvieną dieną galėjau į darbą važiuoti su dviračiu. Yay.

Bet nevažiavau. Bo tingėjau.

O tos tikrosios angliškos žiemos, su sniegu ir šaltuku, matėme maždaug keturias (!!!) dienas per visą žiemą. T.y. pirmadienį pasnigo ir visi kolegos su nerimu žvalgėsi pro langą, mol “geez, how we gonna get home”.

Va taip va baisiai pasnigo… ir po maždaug 3 valandų viskas nutirpo.

Tada pradėjo snigti penktadienį ryte. Snigo praktiškai kiaurą dieną (ir dar šeštadienio naktį). Kelių neypatingai valė (bent pas mus), bo visi susikoncentravę buvo į visus M-x ir A-xx kelius.

Šio gamtos kataklizmo išdava buvo ta, kad ofisas oficialiai užsidarė 13:00, o sargas iš patalpų išvarė 14:00. Tada kiaurą dieną per teliką (pvz BBC) transliavo reportažus apie vieną – kitą nuo kelio nuslydusią automašiną (loxai, žieminių vis tiek neperka), apie uždarytus greitkelius ir kelius, keliuose įstrigusius asmenis ir apie miliardinius nuostolius, kuriuos dėl viso šito kataklizmo patiria šalis.

Čia va tas sniegas per mūsų langą. O sniegas taip paėmė ir visiškai visas nutirpo naktį iš sekmadienio į pirmadienį…

Beje, kas dėl eismo: kai ant kelio aplink pilna sniego, o asfaltas yra tik šlapias (arba su vos vos sniegelio  šlapdribos tipo sniego…) – anglai pradeda važiuoti taip, kad mūsų laidotuvių procesijos atrodo kaip Nascar lenktynės. O tik pasirodžius pirmam sniegui, visi darbuotojai gavo e-mail’us – instrukcijas, ką reikia turėti mašinose žiemos kataklizmų metu. Sąrašas neblogas, pradedant papildomais drabužiai, telefonų pakrovėjais ir baigiant apklotais, šiltais ir (!) karštais gėrimais.

O iš tikro, tai viskas ko reikia – tai tiesiog turėti žiemines padangas.

Beje, su savo bosų bosu šiandien pietavome. Taip gavosi, kad atėjo jis prie manęs, prisėdo, nu ir pašnekėjome per pietus… Aišku, paklausė jis kaip žiema pas mus. Papasakojau… Bet sakau, juk UK tai tikrai gali problemų išvengti… Tereikia žieminių padangų visiems.

Tada aš, durnius, buvau paprotintas, kad realiai UK neturi infrastruktūros, kur galėtų laikyti nenaudojamas žiemines padangas… Skamba logiškai… Wait. Taigi ir pas mus irgi tos infrastruktūros ne prūdai (tikrai ne kiekvienas servisas priima padangas saugojimui), o ir čia keli vietiniai tinklai priima padangas už tam tikrą mokestį. Juokingiausia, ir tai matyt tiesa, jog anglai, gyvendami nuosavuose namuose (absoliuti dauguma anglų gyvena “privačiame” name, kuris gali turėti vieną arba du kaimynus iš šonų), turi mažiau galimybių kur tas daugnes pasidėti nei lietuviai, gyvendami sovietiniuose butuose. Paradoksas.

P.s. Pasižadu sau – blog’e bus rašoma dažniau. Bet nebus rašoma bile kad rašyti. Ne. Tiesiog reikia quality turinio. Ir atsiprašau visų, kas skaitote, jog senokai nerašiau. Meh. Taigi, subscribinkit, komentuokit ir followinkit ant twitterio.

Vienu žodžiu, čia apie paskutinę metų dieną, Greitasis Algis parašė įrašą apie metų šūdus, durnius ir panašiai. Nu, iš esmės, su kai kuo gal ir ne taip jau ypatingai sutinku, bet pats tekstas toks riebus ir smagiai juokingai skaitosi.

Tada, Metų Durniumi išvadintas A. Račas parašė savo įrašą apie srutduobę, kuriame išvardino (rašymo laiku) virš 500 žmonių, kurie, pasak autoriaus:

tai yra visi tie, kurie Facebook spaudė “patinka” arba dalijosi A.Ramanausko gruodžio 31 dienos įrašu apie fekalijas. Šis sąrašas nuolat bus pildomas – į jį pateks tie, kurie dalyvaus A.Ramanausko vedamose laidose, taip pat laidose tos televizijos, kuri suteikia A.Ramanauskui eterį. Taip pat tie, kurie bendraus su paskelbusiais A.Ramanausko įrašą savo Facebook profiliuose. Kiek sugebėsiu, stengsiuosi nurodyti ir kuo daugiau detalių apie šio sąrašo narius. Bandysiu laikytis abėcėlės. Išsibraukti iš šio sąrašo labai lengva – tereikia parašyti komentarą, kuriame yra žodis “atsiprašau”.

Visų pirma, noriu pasakyti, manęs sąraše dar nėra. Kol kas. Nes apimtas aklo įsiūčio, Račas pajamė ir užbanino mane. Matyt jau nervai nebelaiko, o rūkydamas iš pykčio drebančiomis rankomis nelabai jaučia ką daro. Spėju aš taip.

Čia kažkokio Sauliaus komentaras tai žinokit ne mano. Bet vis tiek juokingas.

Ale lygiai taip pat išbanino, kaip už beleką mane savo snukiaknygės sienoj išbanino ir Užkalnis, ir Protingas Chamas. Kaip ir nelabai suprantu už ką, nu bet ot ne px. Išgyvensiu. Bet juokinga. Labai.

A jė, dar vienas dalykas. Tas, kad Račas ten baisiai stengiasi ir labai smarkiai rašo tuos asmenis (po vieną), tai jaučiu yra krūtai (jam tai taip tikriausiai atrodo). Bo kitaip, tai nesuprantu, kam tokiais Sizifo darbais užsiiminėti (nu aš visiškai nesuprantu kurių velnių tokiom nesąmonėm užsiiminėti, nebent norint labai pavaidinti ar tai auką ar tai teisuolį belenkokį), kai tiesiog, paspaudus ant nuorodos (raudona rodyklė) – visas sąrašas ir taip matomas. Čia tie, kurie laikino. Lygiai taip pat, tas pats principas galioja ir šarintojams.

Nu, o jau su tuo “Parašyk Atsiprašau ir išbrauksiu iš sąrašo”, tai yra iš vis totalus Epic Fail’as. Kas toks tas Račas, kad jo atsiprašinėti? Eilinis neretai nusišnekantis blogeris, kuris vaizduoja teisuolį, nors pačiam iki tokio, kaip man Rakom iki mėnulio.

Taigi, epilogui, ką gi čia mes turime?

Turime dvi barikadų puses: Greitą Algį su Užkalniu (spėju ir su protingu Chamu, bet tas mane išbaninęs FB kaip ir Užkalnis, tai nežinau) trolinančius kūdą BTV etatinį Račą beigi Socdemus ir kitus raudonus, o kitoje – Račą, spiegiantį kaip kokia paauglė “Co to ja, co to moja kamizelka” beigi vardinantį tai, ką visas Facebook’as ir taip žino.

O aš? O aš ką.. O aš tai..

Jaučiu kad bus geri ir įdomūs metai.

Noriu pasveikinti visus su Šv. Kalėdomis ir palinkėti puikių 2013 metų.

Visuomet Jūsų, Aš.

P.S. Tikiuosi 2013 metais iš manęs sulauksite kur kas daugiau quality content’o.

DISCLAIMER: Šitas mano įrašas yra kažkiek tai netikslus ir paremtas kažkiek tai visiškai viešai prieinama informacija, tiek ir išmąstymais.

Taigi. Šitas įrašas yra gal kažkiek inspiruotas mano skaitytojo komentaro. Atrodo, jog gyvendami Lietuvoje, kai kurie žmonės turi susidarę kažkokį mistinį paveikslą ir kartais pervertintai įsivaizduoja visą situaciją.

Tame komentare skaitytojas parašė apie 6000 svarų per mėnesį atlyginimą. Tai čia maždaug primečiau, kas tokie tokį gauna… Algos, beje, anglijoje, visur yra “ant popieriaus”.

Pats esu su aukštuoju, inžineriniu išsilavinimu, dirbu pagal savo specialybę bei turiu šiokią tokią darbinę patirtį įvairiose srityse. Į UK mane pasikvietė (nes matyt pastebėjo), ir realiai, ir toliau dirbu toje pačioje įmonėje. Mūsų įmonė turi daugybę padalinių visame pasaulyje, including ir vakarų Europoje (čia mūsų daugiausia). Tena bendrauti su įvairiais žmonės, ir per ilgą laiką pašnekam apie viską, įskaitant ir pinigus (o kaip gi kitaip?).

Taigi, mano turimomis žiniomis Vokietijoje, gana normalus inžinieriaus (ir apskritai vokiečio) atlyginimas “į rankas” yra apie 2000 EURų.

UK su atlyginimais yra daug, daug paprasčiau. Žinoma, egzistuoja šiokie tokie pasiskirstymai, kaip pvz, Londone vidutiniškai atlyginimai yra didesni nei Šiaurės Airijoje ar Š. Anglijoje.  Bet tam tikri “trendai” yra.

UK yra gana aukštas IT specialistų atlyginimų lygis – jie yra gana gerai apmokami. Pačios algos sutartyse ar kur kitur, paprastai yra rašomos svarais per metus. Paprasti, aukštojo išsilavinimo nereikalaujantys darbai, paprastai yra sutariami dėl valandinio įkainio, kuris, šiuo metu, yra kažkas apie 6 svarai į valandą.

Žinant kad paprastai dirbama apie 160 – 200 valandų į mėnesį, kalkuliacijas galite padaryti patys – . Aišku, viskas priklauso nuo išdirbamų valandų, nuo įgūdžių ir t.t. Paprastai, jei atlyginimas bus valandinis, tai dažniausi atlyginimai (darbuotojo) kuriuos matau, yra apie 20.000 svarų į metus. Ant popieriaus. Nuo tos sumos reiktų numesti 20% pajamų mokestį. Jei tai bus ne valandinis, tai gali būti pora tūkstančių per metus mažiau.

Kiti, ofiso klerkai ar paprasti kontorš darbuotojai (na, pardavėjai, sekretorės, superviseriai ir panašiai), gauna maždaug nuo 22 iki 27.000 svarų į metus. Vėlgi popieriuje.

Labiau pradvynuti, aišku gauna jau daugiau, bet paprastai, tai kas virš 25.000 svarų į metus – skaitoma tikrai GERU atlyginimu. Būtų gerai gauti patvirtinimą arba paneigima šiai mano minčiai…

Lietuviai, na ta dauguma, dirbdami fabrikuose ir kitus mažiau kvalifikacijos reikalaujančius darbus, mano manymu uždirba kažką tarp UK minimumo ir 25.000 svarų. Aišku, Londone algos gali būti kiek didesnės. Tuometu atsižvelgiant į mano prieš tai pastebėtas įvairių dalykų kainas, tai visai galimas daiktas, kad kai ne kurie Palangoje siaučiantys personažai, tam siautimui taupo.. beveik metus.

Iš tikrųjų, būtų įdomu sulaukti, kad ir anoniminių tautiečių pasisakymų apie jų pačių/pažįstamų atlyginimus, ar mano paminėti skaičiai atitinka tikrovę…

Beje, jei taip netyčia ieškote darbo, puikiai pasibrowsinti po UK darbo skelbimus (ir, daugumoje atvejų – apie atlyginimus), galite turbūt populiariausiuose saituose: Monster ir Jobsite.

Ką tę Vyvį, aš jums atsakysiu. Pirmiausia, reikia susitarti su terminais. Pagrindinė loginė klaida, kurią mes darome, yra ta, kad:

1)      Ne kainos pas mus didelės (na, daugumoje atvejų). Tai atlyginimai pas mus per maži!

2)      Atlyginimą gaunu svarais, todėl kainų nekonvertuoju, bet gyvendami Lietuvoje ir lygindami kainas – konvertuoti vis tik turėtumėm.

Va, kai dabar susitarėme dėl terminų… Ai, ble, jūs nesutinkate su šituo mano teiginiu? Nu ok, pasižiūrom į kuro kainas. Pamirštam visus akcizus ir t.t. paoperuokime gyvais pavyzdžiais.

Lietuvoje, šiandien, šiuo metu kai rašau, Statoil pateikia, jog vidutinė 95 markės benzino kaina yra 4.98 LT, o dyzelinio kuro – 4.60 LTL. Šiuo metu anglijoje,  1 litras dyzelino kainuoja 1.46 svaro (6,13 LTL), o benzino – 1,39 (5,90 LTL). Taigi, kuras anglijoje yra brangesnis ant kokių 10 – 15 %, priklausomai nuo rūšies.

Aišku, čia tūlas (nevartotinas žodis, beje,) skaitytojas apsiputodamas matyt puls, sakydamas „bet tai kiek jie ten uždirba!!!” Tai va, ką ir noriu jums pasakyti – ne kainos pas mus didelės, o atlyginimai maži. Pagavot? Nebent jūs bandysite įrodyti, jog 5,90 ltl yra mažiau nei 4,98 ltl.

Think smart: Anglas su savo atlyginimu, atvykęs į Lietuvą džiaugiasi pigesniu kuru ir viskuo. Pagaunat?

Tiesa, ne visur ir ne viskas taip, kaip kad yra su kuru.

Dėl tam tikrų priežasčių (mažos rinkos/konkurencijos), kai ne kurie dalykai Lietuvoje yra tikrai BRANGESNI nei UK. Kaip pvz., pavasarį mašinai pirkausi padangas. Su atsisiuntimo iš UK kaštais jos buvo pigesnės nei kad analogai kainavo Lietuvoje. Tas iš esmės liečia tik vasarines padangas. Jei kas jau ruošiatės, tai apsižvalgytike www.camskill.co.uk.

Drabužiai ar avalynė daugumoje atvejų yra pigesni UK nei kad jie kainuoja Lietuvoje. Tai iš esmės sąlygoja smarkiai mažesnė rinka ir aptvartos. Kad suprasti skirtumus, neimkime jau tų PRIMARK parduotuvių, kur visos kainos sukasi apie 5-10 svarų ir žemyn. Tiesiog todėl, kad nėra su kuo lyginti.

Imkime batus. Batų parduotuvėje Clarks (šitų yra ir mūsų akriukuose), be jokių nuolaidų esantys batai kainuoja 40 – 60 svarų (160 – 240 litų), tokie patys, identiški batai, be jokių nuolaidų, Lietuvoje kainuoja atitinkamai 250 – 350 litų. Tai yra faktai. Bet kaip ir sakiau – tai, matyt, sąlygojama rinkos sąlygų… ir galimai dar verslininkų gobšumo. Aišku, visko būna visur…

Kita situacija su kitais dalykais, ypač – paslaugomis. Jei Vilniuje gana neblogai apkerpa už 20 litų (yra ir pigiau, ir brangiau), tai tarkime pas mane, Ashbyje, eilinė kirpykla kainuoja apie 10 svarų. Aš nekalbu apie Londone esančias kirpyklas „Ramunėlė“, kuriose kerpa Aldonos ir Irmos – čia yra čiūras ir nesiskaito.

Jei eisi pavalgyti į gana eilinį pub‘ą, tai dviese, žiūrėk, gal ir už 10 – 12 svarų apsisuksi. Bet jei eisi į kokį bent jau link restoraniūkščio, tai dviese be 40 svarų nei iš vietos. Ir čia aš nešneku apie baltas staltieses, gyvą muziką ir t.t. nea, čia toks labiau Italian kitchen ir biškį Stone Baked Pizza. Nu paprastai taip. Todėl čia ir McDonalds ar kitokie greito maisto Take-Away tokie populiarūs – nes sąlyginai pigūs.

4 super saldūs granatai (amm – nepilnas kilogramas gausis) Tesco parduotuvėje jums kainuos 1 svarą. Kaip ir praktiškai visa kita (vaisiai, daržovės) bus įkainota maždaug svaras, pusantro, nu max – du. Bet gali būti ir taip: perkant vieną moki 2,50 svaro, o perkant 2 – 4 svarus.

Tokia pati kainodara galioja praktiškai viskam. Perki kelias panašias prekes, ir nors kieviena jų atskirai kainuos po 2,5 svarus, bet perkant dvi, sumokėsi jau tik 4,5 svaro, o tris – 6. Nu arba perkant vieną sumokėtum 3,5 svarus, bet perkant dvi – 5. Ir tai nereiškia kad turi pirkti tris vienodas pakuotes. Tai gali būti maždaug taip: pakelis vienokių daržovių + pakelis kitokių iš to paties range’o ir t.t.

Teko pirkti mūsų Kęstui visą „ekipiruotę“: šikinyką (namelį), dubenėlius maistui, spec kilimėlį (kad sulaikytų šiukšles), maistą ir t.t. Taigi gana didelis šikinykas kainavo 25 svarus. Lietuvoje toks, jei neklystu, Kikoje, kainavo apie 100 ltl. Sušokantis kačių kraikas kainavo apie 7 svarus (tokia pakuotė Lietuvoje apie 40 litų), o sausas ėdalas 6 svarai už dvi dideles pakuotes (tokia pakuotė pas mus apie 15 litų manding). Įdomu tai, kad perkant vieną pakuotę, tas kačių ėdalas būtų kainavęs 5,50 svaro už pakuotę. Super matematika…

Yra tokių dalykų, kurie kainuoja beprotiškai.

Yra taip vadinamas council tax – iš esmės, aplinką labai smarkiai ir gražiai prižiūri Council‘as, bet už tai reikia susimokėti. Man, panašu, kad tas džiaugsmas bus apie 180 svarų į mėnesį. Tiesa, reikia išsiaiškinti, ar tai nėra per daug, nes kiti šneka apie 100 svarų mėn… Į šią sumą įeina ir šiukšlių išvežimas, ir aplinkos bei namo priežiūra ir t.t. Elektra – apie 40£ mėnesiui, fiksuotas mokestis. Po pusmečio sulygins balansus ir t.t. Šildymas beje – elektra, viryklė taip pat elektrinė. Vanduo – tik šaltas – 16 svarų mėn. Šiltas vanduo pašildomas savame boileryje.

Jei patį automobilį galima nusipirkti gana pigiai, už 500 svarų gali rasti tokį pusė velnio kokį nors Ford Focus (populiariausia mašina UK), tai automobilio draudimas yra gana brangus (nuo daug priklauso, bet..), ir gali kainuoti iki poros tūkstančių svarų į metus. Taip pat kas metai reikia praeiti ala techninę apžiūrą (M.O.T., kuri kainuos apie 50 svarų) ir dar susimokėti apie 180 svarų kelių mokestį. Yra mokestis už televiziją (licence fee), kuris dabar yra 145.50 svarai per metus. Jį mokėti reikia netgi.. jei neturi televizoriaus.

Vaikų darželiai, dar viena žiauriai skausminga tema. Pas mus, Ashbyje, panašu, jog nėra valstybinio darželio. Yra privatus, o jis kainuoja… wait for it… wait…. 600 svarų mėnesiui. Brangiau nei appartaments nuoma. DOH! Ir čia atseit jau su visom nuolaidom ir t.t. man atrodo per brangu, todėl reikės viską išsiaiškinti…

Vaistai, netgi pavertus pinigus, yra pigesni nei Lietuvoje. Už iš esmės tą patį vaistą (to paties gamintojo, kitu pavadinimu) moki mažiau nei Lietuvoje.

Kava, DuweEgberts (ar panašiai kažkaip), na, ta pati kas pas mus Merild, kainuoja apie 5 svarus už 0,5 kg pakuotę. Praktiškaip kaip Lietuvoje.

Pietus kol kas valgau šalia ofiso esančioje valgykloje. Ji yra matyt kažkiek subsidijuojama, kadangi dienos pietų komplektą (sriuba, kuri beje, visada trinta + antras patiekalas) laisvai suvalgai už maksimum 4 svarus. Antras patiekalas gali buti Tuna Steak, šiaip kokia kiauliena ar jautiena, dar kažkas.

O jei pinigų nebekonvertuosi, tai tada jo – gana pigu.

Taigi, prieš porą savaičių, galų gale, į Uk išvykome jau visi. Beatričė tai jau nuo pat mano pirmojo išvykimo planavo, kaip ji varys į Angliją, kaip ji čia visus žaislus vešis ir t.t.

Taigi skridome iš Kauno į Birmingham‘ą su Ryanair. Galiu pasakyti, jog plojimai, lėktuvui nusileidus, buvo ne tokie intensyvūs kaip vasarą. Kodėl plojama – nesuprantu iki šiol. Nei baisiai kratė, nei ką – eilinis rutininis nusileidimas. Bilietai, beje, kainavo maždaug 100 lt žmogui į vieną pusę + dar tiek pat uz 20 kg svorio bagažą. Nepasakyčiau kad tai yra baisūs pinigai. Piguva netgi. Likusius daiktus (maždaug 100 kg per 4 gariūnines tašes, kuriose pagrindas buvo vaikiškos knygelės ir žaislai) atvežė Mikrita (http://www.mikritasiuntos.lt/). Jei ką – labai rekomenduoju. Jie taip pat atvežė ir mūsų Kęstą.

Beje, dėl gyvūnų gabenimo. Dabar jau nebėr to karantino laikotarpio kuris būdavo anksčiau, tačiau likusios kitos procedūros: skiepai, čipai, narvai ir t.t. Taip pat, jei gyvūną norite gabenti lėktuvu, tai žinokite, jog juos veža tikrai ne visos avia linijos, o Litcargus (iš esmės – monopolininkas Lietuvoje) už šią paslaugą užsiprašo ~1500 litų. Nerašysiu čia ką apie juos galvoju, bo čia galimai ir kokie vaikai ar kitos nesusiformavusios asmenybės gali paskaityti. O vat Mikrita Kęstą atvežė kelis kartus pigiau.

Taigi, nusileidus Birmingham‘e išsinuomavom automobilį. Galų gale gavau pabandyti 2011 metų Ford Focus.

Fordo Pokštas visai nebloga mašina, ir netgi gal visai patiko. Šiaip, Focus, Astra, Peugeot 207/307 ir panašaus dydžio mašinos yra pagrindinis Uk autoparkas. Čia jums ne Lietuva, kur kažkokiai gviazdai olimpietei 5 klasės naujas BMW tampa per mažas… Čia vietiniai tiesiog pasukiotų pirštu prie smilkinio ir viskas.

Beje, kaip ir priklauso, išbandžiau ir Kia Rio.

Tikrai puiki mašina!

Parvykus į naujuosius namus, žmona staigiai įvertino viengungio butą ir nusprendė ko mums reikia. Buvo nusiaubtas šalia esantis Tesco, o sekančią dieną – ir tolėliau esanti Ikea. Tiesa, dar reikia krūvos baldų, bet viskas po biškį. Dabar būtinai reikia nusipirkti mašiną. Kuo greičiau.

Iš kitos pusės, mano, skirtingai nei daugumos emigrantų situacija – smarkiai geresnė. Kadangi aš perėjau iš vieno (lietuviškojo) ofiso į kitą (anglijoje), tai man suteikė tam tikrų privalumų ar tai privilegijų. Whatever čia pavadinsi. Man yra išskirtas tam tikras, kelių tūkstančių svarų biudžetas, kurį galiu panaudoti persikraustymo (relocation) išlaidoms padengti. Į tą sarašą įeina ir bilietai šeimai, stuffo pervežimas (katino pervežimo nepadengė, bastards), baldai ir kitos logiško ir pagrįstos išlaidos. Tiesa, galėjo duoti tuos kelis kilo poundus ir tiek žinių, ato dabar jau viskas vyksta per išlaidų kompensavimo mechanizmą, todėl išleidus krūvą savų babkių, jos pas mane sugrįžta tik per porą savaičių. MEH.

Darbe tai viskas čiki piki. O ir šiaip, yra tokia skani tradicija: penktadieniais, rytais, einame į šalia esančią „valgyklą“ arba šiek tiek tolėliau esančia Kiddas Cabin ir perkame tokį žiauriai skanų sumuštiaką: tokia maždaug riebaluose paskendusi kiauliena perpjautoje bulkutėje.

ŽIAURIAI SKANU.

Pačiam miestely irgi yra ką veikti. Pvz, vieną dieną važiuoju į centrą, o ten keliai uždaryti. Man taip iš karto WTF? Ogi pasirodo, jog vyksta švetė balius festivalis:

Pilna įvairiausių atrakcionų, žmonės tūsinasi.

Arba kitas variantas: miestelyje yra du klubai, ir viename, to klubo gimtadienio proga, grojo… Chase & Status!

How cool is that!?

Na, ir pabaigai. Sužinojau, jog mūsų miestelyje yra krepšinio klubas: Ashby Aztecs. Jis toks semi-pro, kaip jie sako, ir jame yra 4 (KETURIOS) krepšinio komandos, žaidžiancios Leicester‘io regioninėje krepšinio lygoje. Pagrindinė (stipriausia tsakant), vadinama A komanda, žaidžia pirmajame divizione. Kaip tik nuėjau vakare pasižiūrėti kas ir kaip, pamėčiau sviedinį krepšin… ir komandos treneris sako – škias, mums reikia žaidėjų, gal nori lošti? Pagal žaidimą, tu turėtum lošti už A komandą.

So, šiandien vakare, jei suspės įregistruoti, žaisiu pirmąsias savo varžybas už Ashby Aztecs A komandą.

A-team menber. YEAH!

Paminėsiu, jog ta dalis, jog reikia susirasti kur gyventi – yra savaime suprantama ir šiek tiek aprašyta mano ankstesniuose įrašuose. Dabar yra tema – DARBAS. Kaip darbo ieškoti – nepasakosiu. Nežinau ir kol kas nesigilinu.

Pradedant dirbti, kaip žinia, reikia gauti tą jau angliškąjį National Insurance Number (NINo). Tai kažkas tokio kaip mūsų SODROS numeris. O gauti jį gana paprasta: paskambiji telionu, sakai man reikia to numerio. Tada operatorius pasiklausia nafyg tau jo reikia? (o tau jo reikia, kai tu: ieškai darbo, jau turi darbą arba nori gauti kokias tai socialines išmokas). Tada tu jiems paaiškini viską. Jie tave užregistruoja ir paskiria interviu laiką artimiausiame „Job Centre“. Tuo pačiu pasako, kokius dokumentus atsivežti. Kuo daugiau visokiu popierių turi (darbo sutartis, nuomos sutartis, sąskaitos už elektrą/vandenį, banko sąskaitos, ID/pasas) tuo geriau. Tada, atėjus interviu laikui nuvyksti į tą paskirtą vietą su belekiek popierių, jie pasidaro dokumentų kopijas, ir savaitės bėgyje gauni laišką su savo NINo. Anksčiau jie atseit siųsdavo korteles, o dabar, dėl kaštų taupymo, apseina vien su laiškais. Tą laišką saugokit, gerbkit ir mylėkit.

Taip pat, svarbu gauti anglišką banko sąskaitą. Aš ėjau pas Lloyds‘us, bo jie mažiausiai išsikalinėjo dėl turimų dokumentų. Sąskaitos atidarymas užtrunka iki valandos laiko, kol ten viską supildo, pasidaro dokumentų kopijas ir t.t. Maždaug savaitės bėgyje gauni banko kortelę. Pradžiai davė Visa Debit be jokių fakin kreditų, bet iš esmės, galima gauti ją paprastą, paskui applyinti dėl OverDraft‘o, o paskui applyinti jau ir dėl kreditkės.

Kaip ir priklauso, mažuose miesteliuose esančiose mažose vietinėse parduotuvėlėse visos ne maisto prekės yra brangesnės nei didelių tinklų parduotuvėse, o darbo laikas yra žmogiškai dolbanūtas– nuo 9.00 iki 17.00. Todėl šeštadienis visur yra tiršta žmonių ir vyksta masiniai pasipirkinėjimai. Čia yra note to myself – šeštadienį jei nori kažkur spėti – reikia keltis anksti ir varyti. Bo kitaip tai jau šūdų gaiva gausis, bo tokio dalyko kaip kad “Dirbam iki 22:00″ čia nėra.

Kadangi gyvenu ne didmiestyje, tai iki tų prekybcentrių ir panašios paskirties shoppingo “High Street’ų” važiuoti, vėlgi (komentatoriaus Kesmino intonaciją pasidarykit patys), galiu trim būdais: viešuoju transportu, dviračiu arba nuosava mašina. Pastarosios dar neturiu, su dviračiu – nesąmoningai toli, o viešiakas iš esmės – čiulpia. Savaitgaliais maršrutai baigiasi kažkaip anksti. Todėl nuosava mašina yra būtina. Tai turbūt bus kitas didesnis pirkinys. Aišku, reikės pirkti kokį pigų viedrą, bo draudimo kainos ir įvairūs mokesčiai yra liūdnas reikalas. Bet apie tai – kitame įraše.

Kas patinka, tai jog praktiškai už visas paslaugas (vanduo, elektra, telefonai etc.), kaip ir pas mus, galima atsiskaytiti direct debit‘u. Įdomu tai, jog daug tiekėjų primygtinai siųlo naudotis DB, ir iš esmės, netgi užmeta papildomus mokesčius tiems, kurie nori mokėti paprastu pavedimu. O kai ne kurie, pvz BT, siūlo galimybę už paslaugas, pagal sąskaitas, apsimokėti banko kortele. Lygiai taip pat kaip kad apsipirktum internetu. Prisiloginai prie sistemos, jei reikia – suvedei savo kliento numerį, iš karto parodo kiek turi mokėti, įvedei kortelės duomenis – viskas apmokėta – tiesiai paslaugų tiekėjo puslapyje. Paprasčiau ir greičiau nei kad iš e-bay nusipirkti kokią fintikliuškę už vieną baksą su nemokamu siuntimu į Lietuvą.

Klausimas ant zasypkės – o kodėl pas mus taip nėra galima? Juk nereiktų tada bankui mokėti pavedimo mokesčių, ir viskas vyktų tikrai gana greitai, saugiai ir patogiai.

Biznioplanas?

Aišku, tai daro tokiam gana primityviam lygmeny, labiau dėl vaizdo. Nu ir tai paveikia tik mažiau išprususį vartotoją. Keletas pavyzdžių su to blokavimo apėjimais:

Bandant atsidaryti thepiratebay.se, po kiek laiko atsiranda pranešimas, jog adresas blokuojamas.

Nežinau ar kas nors tą PB apskritai naudoja (kai turime LM‘ą, BTT ir kitus lietuviškus ar nelabai lietuviškus privačius trakerius), tačiau jei jau labai reikia to jau PB, tai darome paprastai: pasileidžiame Opera naršyklę (ją naudoju nuo 4 versijos ir mano manymu – tai geriausia naršyklė, turinti krūvą jau suintegruotų funkcijų), įsijungiame OPERA TURBO (tai kažkas tarp proxy ir VPN – visas traffikas tada varomas per opera serverius lenkijoj/norvegijoj ar kur nors kitur), ir TPB atsirado be problemų:

Voilà!

Tada, parsisiuntę reikalingą .torrent failą, atsidarome uTorrent (ją naudoju irgi nuo 1.* kažkurios versijos) ir matome, jog greičiai yra apgailėtini. Taip yra todėl, jog BT yra lopai ir filtruoja torrent traffiką. Tiesiog, skenuoja paketus, juos atpažįsta ir automatiškai mažina prioritetus ir tt. Tad, piko metu (nuo 17:00 iki „po 24.00“) torrentus jei ir siunčia, tai maždaug 10 kb/s geriausiu atveju. Tas „po 24.00“ iš tikrųjų nereiškia, jog 24.00 torrentus pradės siųsti bent kiek „normaliai“. Tai reiškia, jog tas bent kiek normaliai gali prasidėti ir 24:00, ir 24:10, o gali ir 24:55… Su klausimu “please define beveik normaliai”.

Tai vo. Šiam dalykui yra labai paprastas apėjimas: einame į uTorrent nustatymus, dedame kad naudotų 80 port‘ą ir nustatome FORCE ENCRYPTION.

Kiti torrent klientai, kaip pvz Azzureus, taip pat turi savo nustatymus torrent paketų šifravimui.

Nežinau kaip ilgai padės, tačiau dabar, net ir piko metu, uTorrent siunčia (linux distribucijas, juk, aghm…) 2-3 MB/s.

O visos kitos paslaugos veikia gana pakenčiamais greičiais.. Tiesa, su „nuo 35 lt už 100 mbit optiką be jokių p2p filtravimų“, kurią turėjau Lietuvoje, lyginti negalima…

Taigis, nėra to blogo, ko negali apeiti bent kiek išprusęs anglas ligonis internautas.

* Visiškai neribotas, reiškia, jog per mėnesį gali parsisiųsti kokius 400 gb duomenų, nesinaudoti p2p, piko metu mažinamas greitis, nu ir šiaip visaip ribojama. Čiulpėdra, trumpai tariant.

Nu tai pradėkime sekti emigranto pasakas toliau.

Taigis, praėjo jau beveik mėnuo kaip aš bazuojuosi anglijoje. Iš esmės prie visko jau daug maž pripratau. Ne priprasiu tik prie 2 čiaupų (atskirai karštam ir atskirai šaltam vandeniui), prie vieno čiaupo, kuriame pusė srovės teka karšta, pusė šalta, ir prie „after eight“ – bo tik idiotai ėda šokoladą su mėtom.

Laisvu laiku (po darbo), griebiu savo dviratį ir važinėju ratais po apylinkes, žiūrau kas įdomu, kas nauja.

Pasirodo mūsų Ashby turi gražias pilies liekanas.

Kas gana keista ir gal kiek neįprasta, jog pvz. sekmadienį anglai susimoka tuos 5 svarus nuo galvos už patekimą į tos pilies liekanų teritoriją ir ten, ant žolytės pasidaro picknicka.. Na, aplinka graži, bet susimokėti 5 svarus už pasėdėjimą ant žolės, kai už 100 metrų yra kita, didelės aikštė, kur tie anglai nemokamai gali sėdėti ant žolės bei stebėti kriketą…

Kriketas, beje, yra viena iš durnesnių sporto šakų. O durna todėl, jog joje yra ARBATOS PERTRAUKĖLĖ. Taip taip. ARBATOS. Žaidi, žaidi… tada švilpukas, visi gražiai nueina atsigerti arbatos. Aš beje, dėl jų sportų, visus vietinius anglus traukiu per dantį. Sakau: „Jūs sugalvojote tiek daug sporto šakų, o visose esate apgailėtini: futbolas, regbis, tenisas, kriketas… Kriketas iš vis ne sportas, nes jis populiarus tik keliose šalyse“. Tada anglams užverda kraujas ir jie pradeda aiškinti, kaip kriketą lošia pora miliardų žmonių pasaulyje, ir jie yra numeri vienas. O aš jiems tada atsakau: „jo jo, atmeskit Indijas, Bangladešus ir visą kitą aziją ir gausite ne tiek jau ir daug. Ir beje – jūs jau pralošėt Pietų Afrikai ir tą savo nr.1 praradot“. Oj, smagu žiūrėti nusivylimą jų veiduose.

Nu bet čia ne apie tai. Praeitą savaitę buvau grįžęs namo, pas šeimą. Jos (mylimoji žmona ir nuostabioji dukra), pas mane atvyks jau gana greitai, todėl reikia viską paruošti jų atvykimui: supirkti baldus, visokius namų apyvokos reikmenis ir t.t. Tai va, tam, kad nuvykti iki Birmingham‘o oro uosto, turiu realiai dvi galimybes: vykti su taxi arba su savo mašina. Pastarosios šiam momentui neturiu, todėl galiu nuomotis. O va čia paaiškėja, jog mūsų kontora turi baisiai gerus tarifus, ir pvz. man su taxi nuvykti iki oro uosto kainuoja maždaug 50-60 svarų, kai tuo tarpu nuomota mašina kainuoja 22 svarus + kokie 5-6 svarai už kurą. Na, tiek turėtų kainuoti, jei būtų atvežę tai ką užsisakinėjau, t.y. Ford Fiesta ar panašią. Taigis, grįžtu po pietų, o reception‘e man sako: tavo nuomotą mašiną atvežė.

Sakau – taigi čia ne fiesta?! Gal bagažinėje ta fiesta čia guli? Vienok, šitas gana malonus upgreidas man kainavo varganus +7 svarus. HERTZ‘as pasisiūlė taip upgradinti, kadangi norėjau automato. Taigi, suma sumarum, man Volvo XC 70 nuoma atsiejo 29 svarus. Lietuvoje, kai reikėjo nuomotis automobilį iš to paties Hertz, už Škoda Yeti paklojau ~300 litų.

Atgal grįždamas paeksperimentavau, pasijamiau mechaninę.

Stay tuned